|
Kažkas sako lietuvių pirštai lenkti į save. Čia sunku, nėra ateities, laimės nebus niekada. Kitoj šaly sėkmė tikra. Smerkia Lietuvą, jos žmones, aplinkinius. Net gi tuos, kurie neturi nieko, nes yra silpni. Taip, daug už mus stipresnių. Bet atvirkščiai, juk visada reikia palaikyti silpnesnį, kad jis galėtų augti. Tą žemę, kurioje gyveno seneliai, protėviai. Kurią išlaikė mums. Kur niekur kitur pavasarį gražiau nežydi sodai. Kur ramiausias ežero vanduo. Kur sugrįžta paukščiai į šalį, kasmet, kai dar nebūna gražu ir žalia. Kur senoliai vaišina sula arba namine, medumi, uogiene ir viskuo, ką iš gimtų laukų ir rankų darbo turi. Pagarba alsuoja nedidelei žemei, kuri gyva kaip mes. Keičiasi per metus, kenčia nuo žaibų, ugnies ir vėjų. Bet nedejuoja. Ir nerūdija. Nes tai pati pirmoji meilė, įsišaknijusi kūdikystėje, vos šioj žemėj gimus.
Comments(0)
|